SUV – visų galų meistras ar mados reikalas?

SUV – visų galų meistras ar mados reikalas? 2 073 views — 3 months ago —
0
comments


Nors vis daugiau Lietuvos kelių keičia savo dangą iš žvyro į asfaltą, panašiu tempu sedanus ir hečbekus keliuose keičia „džipukai“, kitaip žinomi kaip SUV. Ar šis virsmas tai tik mados reikalas, ar visgi šie miesto džipukai gali vadintis visureigiais? Ar SUV visų galų meistras, ar tiesiog apsimetėlis „miesčionka“, kuris bijo nulipti nuo asfalto? Tokie klausimai kilo tikrai ne mums pirmiesiems, bet norėjome tuo įsitikinti patys. Bandymų poligonas – savaitgalis ir daugiau nei 600 kilometrų.

Šiam ne visai moksliniam tyrimui pasirinkome keturių varančiųjų ratų pavarą turintį Nissan X-Trail. Tai automobilis artimesnis tikram džipui, nei kiek pasportavusiam hečbekui: ganėtinai aukšta prošvaisa, reguliuojama keturių varančiųjų ratų sistema ir gyvybingas dviejų litrų dyzelinis motoras.

 

 

Pirmieji bandymai

Pirmąją tyrimo dieną greitkeliu leidomės link Ukmergės, kur Nissan’o laukė vienas rimtesnių savaitgalio išbandymų – „Versmės“ rali-kroso trasos parodomieji ratai „Subaru Klubo“ organizuojamame renginyje „Subaru Gravel“.

Apie važiavimą greitkeliu daug kalbėti net neverta – SUV čia jaučiasi puikiai. Garso izoliacija, aišku, neprilygsta Rolls-Royce, bet kalbėtis galima nepakeltu tonu. Saugos sistemos veikia ir neleidžia nukrypti iš juostos ar per smarkiai priartėti prie iš priekio važiuojančios mašinos, o sėdimos vietos patogios tiek, kad kelią Vilnius – Klaipėda būtų galima įveikti ir be sustojimo.

Maloniai nustebino automobilio salono ergonomika: visas reikalingiausias funkcijas galima patogiai valdyti ant vairo esančiais mygtukais (beje, vairas šildomas, aktualu artėjant žiemai). Temperatūra salone valdoma senais gerais sukiojamais valdikliais, kurie vis dar lieka neaplenkti patogumo prasme jokiais mygtukais. Inovacijų mylėtojui galbūt ir gali pasirodyti, kad per daug mygtukų ir per mažai ekranų, bet viskas išdėliota patogiai ir aiškiai, tad raketų mokslo mes čia nepasigedom.

Moderni automatinė pavarų dėžė leidžia važiuojant net dideliu greičiu varikliui palaikyti žemus sūkius, o prireikus atlikti lenkimo manevrą įdarbinti visus 177 „arklius“ besislepiančius po variklio dangčiu.

Automobilyje sėdinti „komisija“ vienareikšmiai sutarė, kad tai puikus automobilis ilgoms kelionėms.

 

SUV ir rali-krosas

Atvažiavus į „Versmę“ tapo įdomiau. Automobilį pastatėme tarp kitų dalyvių, kurių buvo per penkiasdešimt. Tiek „subaristai“, tiek svečiai praeidami ryškios spalvos Nissan’ą palydėdavo žvilgsniu – švarūs ir nauji automobiliai toje trasoje retas svečias. O dažnas, spausdamas ranką, juokais paklausdavo ar „išbėgsim į aikštelę?“. Sulaukus teigiamo atsakymo pasitikslindavo, ar „su tuo nauju?“. Taip. Visų nuostabai naujutėlis blizgantis SUV išbėgo į aikštelę. Tiesa, važiavo ne įskaitinį važiavimą, o prasuko keletą parodomųjų ratu.

„Subaru Gravel“ tai jau dešimtą sezoną skaičiuojantis „Subaru Klubo“ organizuojamas renginys, kuriame savo vairavimo sugebėjimus tikrina ne tik „Subaru“, bet ir kitų automobilių vairuotojai. Kiekvienas dalyvis turi tris važiavimus po tris ratus, galų gale skaičiuojami du geriausi važiavimai ir taip nusprendžiama kas lipa ant nugalėtojo pakylos. Mums teko garbė atidaryti svečių klasės važiavimus. Teko laikytis griežto renginio organizatorės nurodymo gauto prieš pat startą: „tik paspauskit normaliai, kad dalyviai pajaustų trasą“. Na tai ir spaudėm.

Daugiau renginio akimirkų galite rasti šioje nuorodoje.

Žvyrinė trasa SUV’ui nesukėlė jokių problemų. Išsijungus stabilumo bei antipraslydimo kontroles X-Trail’as trasoje rodė tokį tempą, kad veidrodėliuose matėsi kiti dalyviai į posūkius įvažiuojantys „skersi“. Tiesa, mes tuo metu automobilyje mėgavomės klimato kontrolės sukurta vėsa, gera muzika ir žemėlapiu ekrane, kurio, tiesą sakant, tuo metu nelabai reikėjo. Vertinant objektyviai – šioje trasoje pakonkuruoti dėl pirmos vietos su standartiniu SUV būtų sudėtinga. Svorio centras kiek per aukštai, padangų reikėtų „piktesnių“, o prie kiek vėluojančio akseleratoriaus pedalo reikia priprasti. Bet yra didelis „bet“ – SUV niekada ir nepretendavo tapti rali-kroso lenktynių čempionais, tam čia susirenka automobiliai, kurių paruošimui išleistas ne vienas tūkstantis eurų. Tad važiuoti rezultatui – būtų sudėtinga. Važiuoti tam, kad būtų smagu – „bring it on“! Iš automobilio išlipome pilni geriausių emocijų. Niekada nesu buvęs „Disneyland’e“, bet aš abejoju ar ten būna smagiau.

Aukštaitija – Lietuvos vairuotojų rojus

Toliau kelionę tęsėme nuostabiaisiais Aukštaitijos keliais, kuriuos drąsiai galima vadinti Lietuvos vairuotojų rojumi. Kam nėra ten tekę pabuvoti – ieškokit nakvynės Molėtuose, Anykščiuose ar Labanore, o aplankę Puntuko akmenį važiuokit pasivažinėti apylinkėmis. Rali-kroso trasoje automobilį pabandėme, atėjo metas asfaltiniam „raliui“. Kad nekiltų klausimų galiu iš karto patikinti – viršyti leistino greičio tam, kad pajaustum vairavimo malonumą, šiuose keliuose nereikia.  Vingiuotus ir kalvotus Aukštaitijos kelius Nissan’as valgė su pasigardžiavimu. Aukštesnė važiuoklė kelio nelygumus ir duobeles sugeria puikiai, itin patogus vairas leidžia jaustis situacijos šeimininku, o akseleratoriaus pedalas čia nebekelia abejonių dėl savo tingumo.

Važiavome senuoju Vilnius – Anykščiai keliu, kitaip dar vadinamu „beržynka“. Kelias ypatingas savo įvairove ir sudėtingumu, neveltui kadaise čia ralio metu būdavo vienas iš greičio ruožų. Tokį greičio ruožą ralistai pavadintų „darbiniu“, mat dažnai posūkiui vos pasibaigus jau atsiduri kito posūkio pradžioje, daug „aklų“ kalvų ar vingių. Ypatinga vieta, norintiems išbandyto savo važiuoklės standumą – „bobos kalnas“. Čia net asfalto žymės byloja apie tai, kiek pramuštų karterių būta. Važiuojant 90 km/val greičiu automobilis nesunkiai keturiais ratais atsiplešia nuo žemės (ties tuo kalnu greitis ribojamas iki 50 km/val). Kelias vertas atskiro pasakojimo, bet būtina turėti omenyje, kad besimėgaujančių tuo keliu pasitaiko ne vienas, tad reikia laikytis ypatingo atidumo ir nepamiršti, jog važiuojama viešu keliu, o ne uždaryta trasa.

Nusukus į platų ir ilgą žvyrkelį pasitikėjimą kelia keturi varantieji ratai ir išmanios saugumo sistemos. Provokuojamas slysti šonu automobilis žaidžia – šiek tiek leidžia pasismaginti, bet saugumą išlaiko pirmoje vietoje ir slydimą suvaldo nespėjus pagalvoti kuris čia griovys, „dėl viso pikto“, minkštesnis.

Na, o iš žvyrkelio nusukus į siaurą keliuką, vedantį link vienkiemio, jautiesi taip pat užtikrintai, kaip su sedanu ant asfalto. Aukštesnė prošvaisa bei keturi varantieji su blokuotu viduriniu reduktoriumi vėlgi daro savo darbą. Pažliūgęs keliukas, apaugęs žolėmis ir nežinia kada pastarajį kartą pravažiuotas, tampa tik dar viena šypseną keliančia atkarpa. Kai kuriose, itin sudėtingose vietose, kur baisu atsiremti į akmenį ar šaką, padeda 360 laipsnių kampu vaizdą aplink automobilį rodančios kameros.

Sportiškumas blogais keliais – SUV arkliukas

Šeštadienio dienai baigaintis ir vėl grįžus į miestą reikia padaryti šio tyrimo pirmos dienos išvadas. O jos labai aiškios: nulipus nuo asfalto SUV privalumai prieš standartinius miesto automobilius labai ryškiai pasimato. Į „Versmės“ trasą važiuoti drįsčiau arba su SUV, arba su padidinto pravažumo universalu (pvz.: Subaru Outback, Audi Allroad ir t.t.). Didžioji dalis standartinių automobilių iš šios trasos važiuotų geriausių atveju tiesiai į bamperių remonto servisą, blogiausiu – ant traliuko. Aukštaitijos keliai išryškino aukštesnės automobilio prošvaisos privalumus asfaltuotame kelyje, mat kai kuriuos posūkius norint pravažiuoti laikantis trajektorijos kartas nuo karto tenka dešinį ratą „išleisti“ ant žvyro ir tai ramia širdimi galima buvo daryti šiuo atveju. Ramybės suteikė ir tai, kad varantieji ratai visada liks ir ant asfalto, kur geresnis sukibimas. O saugumas – svarbiausia. Žvyrkeliai – čia SUV jaučiasi kaip namuose. Keliai čia nėra neįveikiami jokiam automobiliui, bet prakalbus apie stabilumą ir saugumą visgi norisi keturių varančiųjų. 

Moteriškas vertinimas

Sekmadienį nusprendėme atkreipti daugiau dėmesio į automobilio naudojimą kasdienėmis sąlygomis, tad didžiają laiko dalį praleidome mieste, nuvažiavome iki šalia jo esančios sodybos, o galų gale per garsiąją „betonkę“ grįžome į Vilnių. Kaip X-Trail’as tvarkosi su šiuo keliu? Važiuoti galima, kava iš puodelio nesilaisto, bet dar neteko jokiu automobiliu važiuoti šiuo keliu ir negalvoti apie Lietuvos kelininkų biurokratiją. Kadangi šeštadienį Nissan’ą kankino vyriška kompanija, sekmadienį už vairo sėdo dailiosios lyties atstovė ir X-Trail’ą vertino iš savo perspektyvos.

Pirmiausiai ir labiausiai į akis krenta šio automobilio išvaizda: „labai graži spalva, iš toli matosi. O vidus irgi labai gražus, ta ruda oda…“. Dažnas gamintojas reklamuodamas miesto automobilius pažymi jų stilingumą, lygiai taip pat, kaip dažnas SUV dabar gali vadintis stilingiausiu modeliu gamintojo modelių gamoje.

Labai svarbu mieste yra tai, kaip lengva manevruoti ir parkuotis. Didelę įtaką tam daro automobilio dydis ir apsisukimo spindulys. Ir nors žodis „džipas“ pradžioje gali gąsdinti, realybė nėra tokia baisi. Manevringumu nenusileidžiantis jokiam hečbekui didysis baisusis „džipas“ parkavimo aikštelėje problemų taip pat nesukelia, o baimę dar smarkiai sumažina ir kameros, atstumo jutikliai, bei automatinio prisiparkavimo sistema.

„Nelabai norėjau važiuoti į prekybos centrą su X-Trail’u, nes šiek tiek gąsdino parkingas. Pradžioj ir kamerom nepasitikėjau, bet priprasti daug laiko nereikėjo. Pirmas įspūdis apgavo.“ – sakė vertintoja.

Svarbus kriterijus kalbant apie automobilį yra jo ekonomiškumas ir panašu, kad Nissan’as čia stengėsi ne tik kurdamas variklį, bet ir skatindamas vairuotoją vairuoti kuo ekonomiškiau. Kaskart sustojus prie raudono šviesoforo signalo „Start-Stop“ sistemai užgesinus variklį, skydelyje atsiranda sutaupyto CO2 kiekis kilogramais. Nori nenori pradedi galvoti apie planetą Žemę. Kartais pasijauti ir kaip mokinukas, gerąja prasme, nes automobilis rašo „pažymį“ už savitvardą prie vairo ir degalų taupymą. Po šio savaitglio, beje, pažymys nebuvo labai aukštas, bet teigiamas.

Na, o visą kitą, ką veikėme sekmadienį, mes jau aptarėme: į sodybą nuvažiuosi be vargo, važiavimas mieste nesukelia absoliučiai jokių problemų, nors SUV dažniausiai atrodo didesnis už standartinius miesto automobilius. Nepaminėta galbūt liko tik tai, kad sėdima SUV gerokai aukščiau už standartinius eismo dalyvius, tad geriau matoma aplinka ir galimos kliūtys, kas smarkiai palengvina gyvenimą už vairo.

Mažieji visureigiai – tinkantys visiems

Apibendrinant šį ne visai mokslinį tyrimą reikia pabrėžti, kad SUV savo populiarumą įgijo visiškai pelnytai. Nebūtina net turėti sodybos kaime ar būti užkietėjusiu žveju, kad galėtum atrasti šio automobilio privalumus. Vien važinėjantis mieste gera mėgautis aukštesne sedėsena, galimybe ankštuose kiemuose prasilenkti užkėlus du ratus ant aukštesnio šaligatvio ir visada būti stilingu. Mėgstantys nuotykius su šio tipo automobiliais savo galimų aplankyti vietų sąrašą galės praplėsti beveik iki begalybės. SUV gal ir nėra visų galų meistras, bet tikrai, kad viską daro gerai arba labai gerai.

Nuotraukos: Egidijaus Babelio ir Justo Lengvino

Leave a Comment:

Autorinės teisės

Būtina nurodyti rally-video.eu kaip šaltinį. Griežtai draudžiama paskelbtą informaciją panaudoti kitose svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu nenurodant šaltinio ir teksto autoriaus.