62 posts by Justas Lengvinas

Nuo vaikystės turgus man kelia daug asociacijų. Didžiąją laiko dalį gyvenau Klaipėdoje ir ten mes turime tris turgus - visi jie skirtingi, bet labai panašūs. Visuose zuja prekybininkai, nelabai švaru, gali įsigyti įvairių prekių, kurių nebūtinai rasi parduotuvėse. Dar ten tvyro raugintų agurkų arba žuvies kvapas. O jei tai rūbų turgus - vienas ant kito sukabinti naujausi lenkiški rūbai. Nelabai madingi, bet pakankamai nebrangūs ir dažniausiai labai praktiški, na, treningai.Dar nuo vaikystės aš visada supratau, kad prekintis turguje yra labai praktiškas pasirinkimas. Ir tai visada daugiau mažiau būdavo tiesa. Iki tada, kai viskas pasikeitė.Šiomis dienomis žodis turgus žodyne turėtų turėti dvi atmainas: tai, kaip jį supranta seni žmonės (šiuo atveju 30 ir vyresni) ir tai, kaip jį supranta jauni hipsteriai. Vilniuje jau turbūt veikia net ne vienas toks hibridas tarp prekybos centro ir turgaus, kuriame vaikštai stilingai įrengtose erdvėse, perki ekologiškai augintas kukurūzų burbuoles, o vietoj riebaluose marinuoto čebureko valgai kažką iš suši baro meniu arba renkiesi labai įmantrų patiekalą, kurio nei pavadinimo, nei juolab sudedamųjų dalių dar neteko girdėti. Ir dar - už visą tai moki smarkiai per daug, nes dabar šitas naujas turgus yra madingas. Net instagrame pilna selfių iš turgaus.Ir man labiau patinka tas senasis turgus, kuriame bobutė priskynusi svogūnų laiškų atėjo prisidurti prie savo pensijos, o ūkininkas per daug nesirūpina savo augintų kiaulių mėsos pateikti ant prekystalio taip gražiai kaip suknelės senamiesčio butike. O gal aš tik nenoriu pripažinti sau, kad kartais visai norisi suvalgyti burgerį tame prabangiame turguje ir namo parsinešti ekologiškų bulvių kilogramą už labai per didelę kainą.Daug lengviau suprasti kas man patinka buvo įsėdus į naująjį Peugeot 508sw. Net nereikėjo į jį įsėsti kai širdis pradėjo lydytis nuo vaizdo - Peugeot dizaineriai puikiai pasidarbavo. Visada stengiuosi kiek įmanoma mažiau kalbėti apie automobilio dizainą, bet šis atvejis kitoks.Peugeot 508swPirmą kartą pamatęs naująją Peugeot dizaino kalbą su 508 modelio pristatymu aš buvau skeptiškas. Man tos iltys priekyje nepatiko. Bet pirmas įspūdis ne visada būna teisingas - per laiką akys įprato ir dabar eidamas link aikštelėje manęs laukiančio liūto mėgavausi sumirksėjusiomis iltimis. Bet nauja čia buvo automobilio galas - ir ooo vaikyti tas galas gražus. Po juodu stiklu pasislėpę žibintai, platus užpakalis ir žemėjanti stogo linija. Nelabai suklysiu sakydamas, kad šis universalas nėra tolimas kupė giminaitis.Peugeot 508sw interjerasTada įsėdau vidun. Interjeras mažų mažiausiai išskirtinis. Mygtukų išdėstymo stilius kažkur tarp pianino klavišų ir lėktuvo valdymo kabinos, bet jie labai patogūs ir suteikiantys prabangos jausmą. Aplink - tamsi medžio apdaila ir labai skoningi stiliaus elementai. Šio prancūzo salone būti tikrai gera, o dar sėdynių patogumas… Beje, už šias sėdynes gamintojas net gavo apdovanojimą dėl ergonomikos sprendimų (Aktion für Gesunder Rücken). Tik vienas dalykas, iškart man nedavęs ramybės, buvo vairas. Tai jau ne pirmas mano vairuojamas Peugeot su jų naujuoju vairo dizainu ir aš dar nebuvau prie jo pripratęs,bet šį kartą su liūtu praleisiu daugiau laiko, tad tikiuosi, kad susidraugausiu ir su STOP ženklo formos vairu.Peugeot 508sw interjerasPirmieji kilometrai maloniai nustebina. 1.6 litro darbinio tūrio variklis šį nemažą automobilį išjudina pakankamai guviai. Sportininku jo nepavadinsi, bet bet kokiems kasdieniame vairavime reikalingiems manevrams 225-ių arklių tikrai užtenka. Ilgiau pasivažinėjus kelis kartus teko nusivilti pavarų dėžės veikimu. Toks jausmas, kad kartais ji pati nesuprasdavo kuri pavara dabar turėtų būti įjungta - arba vėlavo perjungti, arba perjungė per anksti. Gali būti, kad jai tiesiog buvo per mažai laiko prisitaikyti prie mano vairavimo stiliaus, mat automatinės pavarų dėžės dirba skirtingai atitinkamai nuo vairavimo įpročių. O gali būti, kad ji tiesiog prancūziškai įnoringa.Peugeot 508swIšvažiavus į greitkelį pirmą kartą susidūriau su tokia juokinga problema - kruizo kontrolės svirtis paslėpta žemiau posūkių jungimo svirtelės ir niekaip nesimato iš vairuotojo pozicijos. Įpratus galbūt tai nėra problema, bet pirmą kartą bandant įjungti kruizo kontrolę užtrukau, bet įjungus, atsiprašau kalbininkų, kaifavau. Mašina palaiko saugų atstumą nuo priekyje važiuojančio eismo kolegos, pataiso važiavimo kryptį, kad liktų savo juostoje, o kamščių metu pati ir sustoja ir pradeda važiuoti srautui pajudėjus. Aš žinau, daug automobilių dabar tai daro, bet daro ir šis Peugeot ir tai verta paminėti. Dar verta paminėti automatinio parkavimosi sistemą, kuri, skirtingai nei daugelyje kitų automobilių, veikia visiškai autonomiškai. Vairuotojui reikia tik laikyti jai skirtą mygtuką ant pavarų svirties, o visą kitą automobilis atliks pats - perjungs pavarą, susuks vairą, sustos.Sutemus mano, kaip technologijų mėgėjo, akis džiugino naktinio matymo kamera, kuri stebi aplinką ir aiškiai pažymi kiekvieną pėstyjį ar dviratininką atsiradusį kelyje ar net einantį šalikele.Peugeot "Night Vision" sistemaBet aš vis apie technologijas. Koks jausmas gyventi su šiuo universalu kasdien? Kaip įsimylėjus! Šis Peugeot kiekvieną kartą į jį įsėdus verčia šypsotis. Su draugu važiuodami po automobilio fotosesijos šypsojomės kaip tada, kai būdami 18-os važinėjomės su savo pirmais automobiliais Klaipėdos gatvėmis, o tai tik universalas..Universalas, kaip ir pridera, yra ir praktiškas. Kaip tyčia turėjau pervežti nemažai daiktų, kurie, galvojau, tilps į bagažinę ir kažkiek ant galinės sėdynės dar. Vat ir ne - viskas ne tik sutilpo į bagažinę, bet ir jos uždangalas užsidarė. Praktiškumas - check.Ar check jį vairuoti? Taip! Neminėsiu jokių skaičių, degalų sąnaudų ar pagreičio sekundžių. Su šiuo universalu tiesiog labai malonu važiuoti. Važiuoklė suderinta kažkiek į sportiškesnę pusę, bet tarp Comfort ir Sport rėžimų juntamas nemažas skirtumas. Norint aštresnių emocijų reikia įsijungti sporto rėžimą. O vaikeli kaip tada smagu. Iš universalo daug nesitiki, bet šis viršija lūkesčius. Su lyg kiekvienu aštresniu posūkiu, staigesniu gazo paspaudimu šis liūtas visiškai pateisina ir elgiasi taip, kaip tikėtumeisi iš šiek tiek karštesnio hečbeko. Peugeot 508swO kartais užtenka tiesiog ramiai važiuoti miesto gatvėmis ir mėgautis. Sėdėdamas viduje jautiesi ypatingas, o praeivių žvilgsniai (kurių buvo labai daug!) tik patvirtina šį jausmą.Tad jeigu įprastas kasdienis universalas yra kaip senas turgus - praktiškas, nelabai įdomus ir tiesiog geras, šis Peugeot 508sw tai naujasis hipsterių turgus. Jis labai stilingas, modernus ir kietas. Jame būdamas jautiesi kažkuo geresnis. Ir taip jautiesi turbūt ne tik dėl jo išskirtinumo, bet ir dėl to, kad jis kainuoja daug - bandyto modelio kaina beveik 50 tūkst. eurų. Ar pirkčiau jį? Nežinau, nes bandyto modelio kaina pakankamai didelė, o prastesnės komplektacijos interjeras neteikia tokio prabangos ir stiliaus jausmo.Ar jis man patiko? Aš jį įsimylėjau! Tai pirmas ir kol kas vienintelis mano prancūziškas romanas, po kurio kas kartą gatvėje pamačius Peugeot 508sw apima toks pat jausmas, kaip prasilenkus su savo pirmąja mergina. Šis Peugeot nuostabus.P.S. tik prašyčiau grąžinkit man apvalų vairą. Ačiū.[gallery ids="8224,8219,8225,8220,8230,8221,8222,8233,8223,8231,8226,8232,8227,8235,8228,8229,8234,8236,8237,8238,8239"]
Skaityti
Šį kartą, kaip ir visus kitus, prieš važiuojant pasiimti automobilio kelių dienų test-draivui, stengiausi neturėti išankstinės nuomonės. Tik skirtingai nei kitais kartais kažkur pasamonėj jau šioks toks pesimizmas buvo atsiradęs kiek girdėjau tai Polo, tik prastesnė ir brangi. Rakteliai rankose - bus matyt kaip ten ištikrųjų.Giliai slėpdamas išankstinę nuomonę po keliais smegenų vingiais tik pamatęs naujajį blizgantį T-Cross’ą kieme maloniai nustembu - spalva linksma, o bendras automobilio dizainas visai nieko. Gal ne visiškai mano skonio, bet priekis labai gražus, o galas toks… dizaino nemėgstu aptarinėti, nes tai labai subjektyvu. Tam yra nuotraukos.Geriausia iš VolkswagenUžsivedu ir pradedu pirmuosius kilometrus, o čia jau Volkswagen’as rodo ką moka geriausiai. Su kiekvienu kilometru mano jausmai šiam automobiliui šyla: labai mėgstu VW technologijas. Centrinėje konsolėje esantis didelis ekranas aiškus, patogus, kaip VW ir priklauso, o geriausia dalis, kad muzikos garsą reguliuoti galima sukant ratuką, o ne ieškant kur paliesti ekraną. Genialumas slypi paprastume.Žiūriu koks mano greitis, o ten dar vienas ekranas. Kuris rodo ir greitį, ir žemėlapį, ir dar HD filmą sugebėtų parodyti. Puikus ir labai intuityvus spidometras. Tiesą sakant intuityvumas tai vienas iš faktorių, kuriuos pradėjau vertinti kiekviename automobilyje. Kartais ieškodamas kur rodomas laikas ar lauko temperatūra akis nuo kelio turiu nuleisti ilgesniam laikui, nei norėtųsi. Tad šios problemos čia nėra.Stovint prie raudono šviesoforo signalo ir tyrinėjant saloną už akių užkliuvo dar viena smulkmena. Tai puikiai pažįstama apvalaina b raidelė, kukliai įsitaisiusi ant garsiakalbio grotelių. Hm. Jungiam laidą ir bandom garso sistemą. T-Cross kątik gavo dar vieną riebų pliusą - mažiausiai tikėjausi, kad šitame mažutyje galėsiu garsiai ir kokybiškai klausytis mėgiamos muzikos. Nes variklio garsas čia muzikos tikrai nepakeis.Įranga šio mažučio tikrai su kaupu užkomplektuota, negalėčiau sugalvoti ko jame trūksta. Gal tik apdailos medžiagų kokybė tokia nevolkswageniškai prasta. Barška, kieta, kaip ir priklauso eiliniam šios klasės automobiliui. Ai, beje, šis kainuoja 28.310,-€. Tai gerai, kad sėdynės patogios, o vairas netgi super patogus. Vis paguoda.T-Cross labiau miškininkas nei atletasPrieš tai prakalbom apie variklį, kuris nepakeis kokybiškai skambančios muzikos. Tai pridėsiu, kad jis nesuteiks ir didelio adrenalino antplūdžio. Vieno litro turbininis TSI variklis išvysto 115 arklio galių, o šie arkliai suporuoti su septynių pavarų automatine DSG dėže varo priekinius ratus. Iki 100 kilometrų per valandą šis VW įsibegės per kiek daugiau nei 10 sekundžių. Tad reikalų turime ne su sportininku, užtad atitinkamos ir degalų sąnaudos: gamintojas nurodo kiek daugiau nei 5,5 litro, o mano važiavimo metu vidurkis rodė kiek virš 6 litrų. Šios sąnaudos jau po etapo kai supratau, kad čia ne Polo ir ne GTI.Visas aliuzijas į sportiškumą ištrynė ir važiuoklė. Ji normali. Nei per kieta, nei per minkšta normaliam važiavimui. Jau standartu tapo mano testuose pravažiavimas „betonke“, tad ten komforto didelio nejaučiau, bet ir nesedėjau it ant taburetės. Įskaitant ir tai, kad apautas šis hečbekas 18-os colių ratlankiais - važiavimo kokybė tikrai pakankamai gera (atsiprašau, Volkswagen, bet visureigiu aš šio didelio Polo nevadinsiu).Norint posūkius įveikti aštriau važiuoklė primins, kad sėdi čia pakankamai aukštai, kas beje yra labai maloni kasdienio vairavimo pozicija. T-Cross’as greituose posūkiuose linkęs svyruoti, pasitikėti juo čia stipriai negali. Kitą vertus - kodėl šiame automobilyje aš ieškau sportiškumo? Sportiškumui skirta jo sesė Polo. T-Cross’as savo stichijoje pasijautė užlipęs ant žvyrkelio. Dar geriau dviejų provėžų miško keliukas. Per daug į purvus lysti negalima, varomi tik priekiniai ratai, bet ten kur tos pačios jau minėtos Polo priekinis bamperis norėtų braukti per žemę - T-Cross’as važiuoja net nesumirksėjęs. O dar automobilio dydis toks, kad greičiausiai jokios išlindusios šakos nesubraižys automobilio kėbulo, nes jeigu prieš tai čia važiavo tikri džipai, reiškia atsirado pakankamai vietos T-Cross’ui.Jei būčiau žvejys manau būčiau susikrovęs meškeres ir važiavęs prie ežero. Vienintelė problemėlė tai bagažinės dydis. Nežinau kiek vietos užima standartinė žvejo kuprinė, bet faktas, kad keturių žvejų kompanija su savo įranga tilptų sunkiai. Yra mažas pagudravimas - galinė sėdynė stumdosi pirmyn ir atgal, taip praplėsdama bagažinės tūrį, tik tada daromoas kompromisas tarp gale sedinčiųjų patogumo ir šiek tiek didesnės bagažinės. Hečbekas, sedanas… krosoveris!?VW šį mažylį išdidžiai vadina krosoveriu. Pasigooglinau ką tai reiškia, kad galėčiau kuo objektyviau įvertinti. Neradau nieko konkretaus, bet iš keletos šaltinių susidariau tokį vaizdą: krosoveris (kitaip CUV) tai šiek tiek aukštesne važiuokle aprūpintas hečbekas, dažniausiai varomas priekiniais ratais. Orientuotas į stilių, miesto gyvenimą, ekonomiškumą.„Žinai, man atrodo šita mašina tiktų seneliam važinėti į sodą“,- pareiškia antroji pusė.Ankstesnis apibrėžimas ir Volkswagen spalvotas šio modelio pateikimas lyg ir apeliuoja į miesto jaunimą, bet… ši mintis apie senelius ir sodą man tikrai patiko. Tik vėl galvoju, ar seneliams reikia mašinos už 28 tūkstančius eurų? O gal jiems tiktų bazinis modelis už 16-ą? Bet ar bazinis modelis nebus prastai suręstas? Nežinau, bet ši pirkėjų kategorija man atrodo labai logiška.Ir apskritai, pabūkime filosofais, kur eina automobilių gamintojai? Anksčiau galėjau mintinai išvardyti visus visų pagrindinių gamintojų modelius. VW turėjo Polo, Golf, Jetta ir Passat. Audi buvo 80 ir 100. Na dar kietesni važinėjo su 90 ir 200 modeliais, o kiečiausi su V8.O dabar? Dabar aš įsivaizduoju, jog gamintojo biure, kur sprendžiami klausimai apie modelių gamą, yra nubrėžta Dekarto koordinačių sistema su X ir Y ašimis, gal netgi ir Z, ir kiekvienas modelis ten turi savo vietą, pvz.: -5 sportiškumas, +3 dydis, +7 komfortas. Ir tada karts nuo karto ateina strategai ir inžineriai ir sako: „žiūrėk, turim laisvą vietą ties +2;-1;-4, darom naują modelį!“Taip ir atsiranda visi šie modeliai, kurie nei hečbekai, nei sedanai, nei bet kas, ką žinojome anksčiau. Beprotystė tęsiasi ir toliau: prie Porsche visureigių mes jau pripratome, Alfa Romeo irgi. Bet Lamborghini? Ferrari? Ferrari džipas, Karlai!Lygiai taip pat aš iki galo taip ir nesupratau, kas yra šis T-Cross’as. Važiuoja neblogai, R-Line komplektacijoje nieko netrūksta, išvaizda išskirtinė ir visai simpatiška, apetitas priimtinas, bet tas jausmas, kad šis automobilis dar neapsisprendė kuo nori būti, nepaleidžia. Išvada visgi turi būti padaryta. Ar automobilis, kuris man turėjo nepatikti, pakeitė mano nuomonę? Ir taip, ir ne. Su keliais patobulinimais jis būtų nuostabus: reikėtų pažeminti važiuoklę, nuimti plastiko apsaugas, įdėti galingesnį variklį… kitais žodžiais tariant aš tiesiog rinkčiausi VW Polo. Tai nereiškia, kad T-Cross blogas automobilis, tiesiog jį išsirinks tie, kuriems stilius ir išvaizda rūpi labiau nei man. Ir tiems, kas mėgsta į žvejybą arba į sodą.Ir turiu prisipažinti, aš tiesiog labai mėgstu Polo.[gallery ids="8205,8203,8202,8201,8199,8198,8197,8188,8190,8192,8193,8194,8195,8196,8187,8185,8184,8182,8181,8179,8180,8176"]
Skaityti
Pasiimu naujojo Toyota Corolla sedano raktelius ir eidamas link automobilio jau dėlioju mūsų pažinties maršrutą. Pažintis bus trumpa - tik dvi dienos, tad norisi susipažinti visokiomis sąlygomis.Pakėlęs akis į automobilį suprantu, kad sąlygos nebus visokios. Kątik iš ofiso išėjęs kostiumuotas vadybininkas nevažiuoja į kaimą prie karvių, o skyriaus vadovė su aukštakulniais mažiausiai nori važiuoti į mišką pasivaikščiojimui tarp sąmanų paklotės. Vienbalsiai nuspręsta - su Corolla nuo asfalto nelipsime. Nes jeigu prieš 15 metų Corolla buvo pardavėjas - konsultantas, šiandien ji apsivilkusi geriausio mėnesio vadybininko rūbą.Lipu į automobilį su aiškiu išankstiniu nusistatymu. Žinau, kad šita mašina bus pagaminta labai gerai, panelė bus nebrangaus, bet patikimo plastiko, mygtukai bus nuobodūs, bet aiškūs, o įrangos sąrašas baigsis ties riba „kasdieniam naudojimui užteks ir tiek“. Dar žinojau, kad mano racionaliam mąstymui viskas greičiausiai patiks ir guosiu save, kad iš išskaičiavimo tai tikrai puiki mašina, bet negalėsiu pakęsti CVT dėžės skleidžiamo garso esant aukštesniems variklio sūkiams.Ir tik įlipus į Corollą ji man pradėjo kilometras po kilometro bandyti įrodinėti, kad mano nusistatymai yra klaidingi. Aš, kilometras po kilometro, vedinas savo giliai tūnančio užsispyrusio žemaičio, bandžiau ginčytis su jausmu, kad kai kur aš tikrai suklydau.Vidus - didžiulis žingsnis pirmynMano bandoma Corolla buvo Luxury Plus komplektacijos hibridas su 1.8 litro benzininiu varikliu. „Luxury“ ir net „Plus“ šiame pavadinime tikrai paminėti pelnytai. Prieš tai nemažai važinėjęs su vos kelių metų amžiaus Toyota Corolla negalėjau patikėti, kad tai šio automobilio įpėdinis.Mano tikėtasis plastikas čia buvo pakeistas gražiai persiųta šviesia odą primenančia medžiaga. Kitur stūksojo prabanga dvelkiantys blizgūs juodi paviršiai. Deja, prabanga jie dvelkė iki tol, kol prisiliesdavai. Jeigu visos durys būtų padengtos tokia prabanga - kriminalistam nebereikėtų nešiotis pirštų antspaudų paėmimo įrangos. Na, bet čia ne Toyota kalta, tiesiog mada dabar tokia, o nuo teplumo vaistai dar neišrasti.Centrinės konsolės dizainas elegantiškas ir gražiai nulietas. Šis žodis turbūt geriausiai apibūdina interjero linijų organiškumą - viskas savo vietose ir puikiai įsipaišo į bendrą visumą. Klimato kontrolės valdymo blokas ypatingai gražus, bet gaila, kad akis nuo kelio reikėjo nusukti norint surasti kur viena ar kita funkcija. Nors centrinis Ekranas ir nenustebino, bet skaitmeninis prietaisų skydelis - puikus. Ne toks įprastas ir patogus kaip pas automobilį iš Vokietijos, bet labai gražus. O jį papildo ant priekinio stiklo projektuojama pagrindinė informacija: greitis, navigacija, skambinančiojo vardas ir panašiai.Sportininku nebusIr taip benagrinėjant automobilio interjerą ir savybes jau Sukau antrą šimtą kilometrų užmiesčio keliu. Vis dar kantriai laukiau, kada gi tas baisus CVT dėžėmis apginkluotų automobilių garsas mane užknis ir galėsiu garsiai išreikšti nepasitenkinimą. Ir nesulaukiau. Ir tam yra net kelios priežastys.Pirma, tai kažkokiu būdu su naująja e-CVT pavarų dėže ir hibridine pavara, net ir spaudžiant akseleratoriaus paminą iki galo, garsas nebuvo toks blogas, kad būtų galima skųstis. Galima aiškiai jausti, kad automobilio garso izoliacija pagerėjo. Neišvengiamai tobulėja ir patys mechaniniai mazgai, kurie ir skleidžia tą garsą.Antra priežastis yra tai, kad sėdint už šio automobilio vairo net į galvą nešauna mintis „minti iki dugno“. Čia galime grįžti prie analogijos su kątik iš ofiso išėjusiu vadybininku: labai retu atveju pamatysite kostiumu apsirengusį vyruką sportuojantį sporto salėje. Norint tai daryti mažiausiai kas būtina - sportinė apranga, o tokią Toyota šeimoje apsivilkusios GT86 ir naujoji Supra.Važiuoja gerai. Tiesiog geraiViso su naujuoju Corolla sedanu pravažiavau kiek daugiau nei 300 kilometrų. Ir mieste, ir užmiestyje. Ir baisiąja „betonke“ Vilnius - Utena, ir puikiuoju Vilniaus aplinkkeliu. Kur ir kaip bevažiavau degalų sąnaudos neviršyjo 5 litrų šimtui kilometrų. Hibridinė sistema veikia nepriekaištingai, persijungimas tarp elektros ir vidaus degimo variklio rėžimų beveik nepastebimas. Sąnaudų rezultatas tikrai neblogas vertinant tai, kad nei akimirkai nesistengiau važiuoti ekonomiškiau ar taupiau. Automobilio važiuoklė tokia, kaip ir galima tikėtis iš šio segmento. Važiuojant „betonke“ jauti kiekvieną kelio sujungimą ar karščio iškeltą trampliną, bet jauti ir tiek. Važiavimo kokybės tikrai negadina. Į posūkius kaip lenktynininkas taip pat neįsisuksi, bet jau anksčiau aptarėme, kad aliuzijų į sportą su šia mašina nereikėtų turėti. Važiuoklė tiesiog daro savo darbą - automobilis užtikrintai stovi ant kelio įprastomis vairavimo sąlygomis. Neabejoju, kad žvyrkeliu taip pat nebūtų bėdos pravažiuoti, bet taip ir neišdrįsau ištepti kostiumo.Elektroniniai pagalbininkai - malonus funkcionalumasLabiausiai patikęs ir vis dar mane maloniai stebinantis dalykas tai elektroniniai vairavimo pagalbininkai. Užtrunka labai trumpai kol pripranti, jog pats automobilis stabdo ir bėgėjasi priklausomai nuo priekyje važiuojančio. Nors tai nėra išskirtinė funkciją šiam automobiliui - gera pasidžiaugti, kad ji yra. Kas šiek tiek labiau nustebino, tai automatinio prisiparkavimo sistema. Bet davęs jai vieną šansą daugiau nebedaviau. Kažkaip pagailo jos, kai sugalvojo jog reikėtų užlipti ant kelkraščio. Bet klysta net kompiuteriai, o ir sąlygos nebuvo idealios.Ta pati Corolla - tik geresnėApibendrinant lieka tik pagirti Toyotą už tikrai nuostabų naująjį Toyota Corolla dizainą. Tiek viduje, tiek išorėje automobilis nepasidarys gėdos jokiame stiliaus konkurse. O taip pat ir kokybės. Na, o charakteris liko toks pat: labai pareigingas vadybininkas, kuris visada atlieka jam patikėtą darbą. Tik su šiuo modeliu tą darbą atlieka patogiau, prabangiau ir gerokai stilingiau.Bandyto automobilio kaina 30.010€.
Skaityti
Nors vis daugiau Lietuvos kelių keičia savo dangą iš žvyro į asfaltą, panašiu tempu sedanus ir hečbekus keliuose keičia „džipukai“, kitaip žinomi kaip SUV. Ar šis virsmas tai tik mados reikalas, ar visgi šie miesto džipukai gali vadintis visureigiais? Ar SUV visų galų meistras, ar tiesiog apsimetėlis „miesčionka“, kuris bijo nulipti nuo asfalto? Tokie klausimai kilo tikrai ne mums pirmiesiems, bet norėjome tuo įsitikinti patys. Bandymų poligonas - savaitgalis ir daugiau nei 600 kilometrų.Šiam ne visai moksliniam tyrimui pasirinkome keturių varančiųjų ratų pavarą turintį Nissan X-Trail. Tai automobilis artimesnis tikram džipui, nei kiek pasportavusiam hečbekui: ganėtinai aukšta prošvaisa, reguliuojama keturių varančiųjų ratų sistema ir gyvybingas dviejų litrų dyzelinis motoras.  Pirmieji bandymaiPirmąją tyrimo dieną greitkeliu leidomės link Ukmergės, kur Nissan’o laukė vienas rimtesnių savaitgalio išbandymų - „Versmės“ rali-kroso trasos parodomieji ratai „Subaru Klubo“ organizuojamame renginyje „Subaru Gravel“.Apie važiavimą greitkeliu daug kalbėti net neverta – SUV čia jaučiasi puikiai. Garso izoliacija, aišku, neprilygsta Rolls-Royce, bet kalbėtis galima nepakeltu tonu. Saugos sistemos veikia ir neleidžia nukrypti iš juostos ar per smarkiai priartėti prie iš priekio važiuojančios mašinos, o sėdimos vietos patogios tiek, kad kelią Vilnius - Klaipėda būtų galima įveikti ir be sustojimo.Maloniai nustebino automobilio salono ergonomika: visas reikalingiausias funkcijas galima patogiai valdyti ant vairo esančiais mygtukais (beje, vairas šildomas, aktualu artėjant žiemai). Temperatūra salone valdoma senais gerais sukiojamais valdikliais, kurie vis dar lieka neaplenkti patogumo prasme jokiais mygtukais. Inovacijų mylėtojui galbūt ir gali pasirodyti, kad per daug mygtukų ir per mažai ekranų, bet viskas išdėliota patogiai ir aiškiai, tad raketų mokslo mes čia nepasigedom.Moderni automatinė pavarų dėžė leidžia važiuojant net dideliu greičiu varikliui palaikyti žemus sūkius, o prireikus atlikti lenkimo manevrą įdarbinti visus 177 „arklius“ besislepiančius po variklio dangčiu.Automobilyje sėdinti „komisija“ vienareikšmiai sutarė, kad tai puikus automobilis ilgoms kelionėms. SUV ir rali-krosasAtvažiavus į „Versmę“ tapo įdomiau. Automobilį pastatėme tarp kitų dalyvių, kurių buvo per penkiasdešimt. Tiek „subaristai“, tiek svečiai praeidami ryškios spalvos Nissan’ą palydėdavo žvilgsniu - švarūs ir nauji automobiliai toje trasoje retas svečias. O dažnas, spausdamas ranką, juokais paklausdavo ar „išbėgsim į aikštelę?“. Sulaukus teigiamo atsakymo pasitikslindavo, ar „su tuo nauju?“. Taip. Visų nuostabai naujutėlis blizgantis SUV išbėgo į aikštelę. Tiesa, važiavo ne įskaitinį važiavimą, o prasuko keletą parodomųjų ratu.„Subaru Gravel“ tai jau dešimtą sezoną skaičiuojantis „Subaru Klubo“ organizuojamas renginys, kuriame savo vairavimo sugebėjimus tikrina ne tik „Subaru“, bet ir kitų automobilių vairuotojai. Kiekvienas dalyvis turi tris važiavimus po tris ratus, galų gale skaičiuojami du geriausi važiavimai ir taip nusprendžiama kas lipa ant nugalėtojo pakylos. Mums teko garbė atidaryti svečių klasės važiavimus. Teko laikytis griežto renginio organizatorės nurodymo gauto prieš pat startą: „tik paspauskit normaliai, kad dalyviai pajaustų trasą“. Na tai ir spaudėm.Daugiau renginio akimirkų galite rasti šioje nuorodoje.Žvyrinė trasa SUV’ui nesukėlė jokių problemų. Išsijungus stabilumo bei antipraslydimo kontroles X-Trail’as trasoje rodė tokį tempą, kad veidrodėliuose matėsi kiti dalyviai į posūkius įvažiuojantys „skersi“. Tiesa, mes tuo metu automobilyje mėgavomės klimato kontrolės sukurta vėsa, gera muzika ir žemėlapiu ekrane, kurio, tiesą sakant, tuo metu nelabai reikėjo. Vertinant objektyviai - šioje trasoje pakonkuruoti dėl pirmos vietos su standartiniu SUV būtų sudėtinga. Svorio centras kiek per aukštai, padangų reikėtų „piktesnių“, o prie kiek vėluojančio akseleratoriaus pedalo reikia priprasti. Bet yra didelis „bet“ - SUV niekada ir nepretendavo tapti rali-kroso lenktynių čempionais, tam čia susirenka automobiliai, kurių paruošimui išleistas ne vienas tūkstantis eurų. Tad važiuoti rezultatui - būtų sudėtinga. Važiuoti tam, kad būtų smagu - „bring it on“! Iš automobilio išlipome pilni geriausių emocijų. Niekada nesu buvęs „Disneyland’e“, bet aš abejoju ar ten būna smagiau.Aukštaitija - Lietuvos vairuotojų rojusToliau kelionę tęsėme nuostabiaisiais Aukštaitijos keliais, kuriuos drąsiai galima vadinti Lietuvos vairuotojų rojumi. Kam nėra ten tekę pabuvoti - ieškokit nakvynės Molėtuose, Anykščiuose ar Labanore, o aplankę Puntuko akmenį važiuokit pasivažinėti apylinkėmis. Rali-kroso trasoje automobilį pabandėme, atėjo metas asfaltiniam „raliui“. Kad nekiltų klausimų galiu iš karto patikinti - viršyti leistino greičio tam, kad pajaustum vairavimo malonumą, šiuose keliuose nereikia.  Vingiuotus ir kalvotus Aukštaitijos kelius Nissan’as valgė su pasigardžiavimu. Aukštesnė važiuoklė kelio nelygumus ir duobeles sugeria puikiai, itin patogus vairas leidžia jaustis situacijos šeimininku, o akseleratoriaus pedalas čia nebekelia abejonių dėl savo tingumo.Važiavome senuoju Vilnius - Anykščiai keliu, kitaip dar vadinamu „beržynka“. Kelias ypatingas savo įvairove ir sudėtingumu, neveltui kadaise čia ralio metu būdavo vienas iš greičio ruožų. Tokį greičio ruožą ralistai pavadintų „darbiniu“, mat dažnai posūkiui vos pasibaigus jau atsiduri kito posūkio pradžioje, daug „aklų“ kalvų ar vingių. Ypatinga vieta, norintiems išbandyto savo važiuoklės standumą - „bobos kalnas“. Čia net asfalto žymės byloja apie tai, kiek pramuštų karterių būta. Važiuojant 90 km/val greičiu automobilis nesunkiai keturiais ratais atsiplešia nuo žemės (ties tuo kalnu greitis ribojamas iki 50 km/val). Kelias vertas atskiro pasakojimo, bet būtina turėti omenyje, kad besimėgaujančių tuo keliu pasitaiko ne vienas, tad reikia laikytis ypatingo atidumo ir nepamiršti, jog važiuojama viešu keliu, o ne uždaryta trasa.Nusukus į platų ir ilgą žvyrkelį pasitikėjimą kelia keturi varantieji ratai ir išmanios saugumo sistemos. Provokuojamas slysti šonu automobilis žaidžia - šiek tiek leidžia pasismaginti, bet saugumą išlaiko pirmoje vietoje ir slydimą suvaldo nespėjus pagalvoti kuris čia griovys, „dėl viso pikto“, minkštesnis.Na, o iš žvyrkelio nusukus į siaurą keliuką, vedantį link vienkiemio, jautiesi taip pat užtikrintai, kaip su sedanu ant asfalto. Aukštesnė prošvaisa bei keturi varantieji su blokuotu viduriniu reduktoriumi vėlgi daro savo darbą. Pažliūgęs keliukas, apaugęs žolėmis ir nežinia kada pastarajį kartą pravažiuotas, tampa tik dar viena šypseną keliančia atkarpa. Kai kuriose, itin sudėtingose vietose, kur baisu atsiremti į akmenį ar šaką, padeda 360 laipsnių kampu vaizdą aplink automobilį rodančios kameros.Sportiškumas blogais keliais - SUV arkliukasŠeštadienio dienai baigaintis ir vėl grįžus į miestą reikia padaryti šio tyrimo pirmos dienos išvadas. O jos labai aiškios: nulipus nuo asfalto SUV privalumai prieš standartinius miesto automobilius labai ryškiai pasimato. Į „Versmės“ trasą važiuoti drįsčiau arba su SUV, arba su padidinto pravažumo universalu (pvz.: Subaru Outback, Audi Allroad ir t.t.). Didžioji dalis standartinių automobilių iš šios trasos važiuotų geriausių atveju tiesiai į bamperių remonto servisą, blogiausiu - ant traliuko. Aukštaitijos keliai išryškino aukštesnės automobilio prošvaisos privalumus asfaltuotame kelyje, mat kai kuriuos posūkius norint pravažiuoti laikantis trajektorijos kartas nuo karto tenka dešinį ratą „išleisti“ ant žvyro ir tai ramia širdimi galima buvo daryti šiuo atveju. Ramybės suteikė ir tai, kad varantieji ratai visada liks ir ant asfalto, kur geresnis sukibimas. O saugumas - svarbiausia. Žvyrkeliai - čia SUV jaučiasi kaip namuose. Keliai čia nėra neįveikiami jokiam automobiliui, bet prakalbus apie stabilumą ir saugumą visgi norisi keturių varančiųjų. Moteriškas vertinimasSekmadienį nusprendėme atkreipti daugiau dėmesio į automobilio naudojimą kasdienėmis sąlygomis, tad didžiają laiko dalį praleidome mieste, nuvažiavome iki šalia jo esančios sodybos, o galų gale per garsiąją „betonkę“ grįžome į Vilnių. Kaip X-Trail'as tvarkosi su šiuo keliu? Važiuoti galima, kava iš puodelio nesilaisto, bet dar neteko jokiu automobiliu važiuoti šiuo keliu ir negalvoti apie Lietuvos kelininkų biurokratiją. Kadangi šeštadienį Nissan’ą kankino vyriška kompanija, sekmadienį už vairo sėdo dailiosios lyties atstovė ir X-Trail’ą vertino iš savo perspektyvos.Pirmiausiai ir labiausiai į akis krenta šio automobilio išvaizda: „labai graži spalva, iš toli matosi. O vidus irgi labai gražus, ta ruda oda...“. Dažnas gamintojas reklamuodamas miesto automobilius pažymi jų stilingumą, lygiai taip pat, kaip dažnas SUV dabar gali vadintis stilingiausiu modeliu gamintojo modelių gamoje.Labai svarbu mieste yra tai, kaip lengva manevruoti ir parkuotis. Didelę įtaką tam daro automobilio dydis ir apsisukimo spindulys. Ir nors žodis „džipas“ pradžioje gali gąsdinti, realybė nėra tokia baisi. Manevringumu nenusileidžiantis jokiam hečbekui didysis baisusis „džipas“ parkavimo aikštelėje problemų taip pat nesukelia, o baimę dar smarkiai sumažina ir kameros, atstumo jutikliai, bei automatinio prisiparkavimo sistema.„Nelabai norėjau važiuoti į prekybos centrą su X-Trail'u, nes šiek tiek gąsdino parkingas. Pradžioj ir kamerom nepasitikėjau, bet priprasti daug laiko nereikėjo. Pirmas įspūdis apgavo.“ - sakė vertintoja.Svarbus kriterijus kalbant apie automobilį yra jo ekonomiškumas ir panašu, kad Nissan'as čia stengėsi ne tik kurdamas variklį, bet ir skatindamas vairuotoją vairuoti kuo ekonomiškiau. Kaskart sustojus prie raudono šviesoforo signalo „Start-Stop“ sistemai užgesinus variklį, skydelyje atsiranda sutaupyto CO2 kiekis kilogramais. Nori nenori pradedi galvoti apie planetą Žemę. Kartais pasijauti ir kaip mokinukas, gerąja prasme, nes automobilis rašo „pažymį“ už savitvardą prie vairo ir degalų taupymą. Po šio savaitglio, beje, pažymys nebuvo labai aukštas, bet teigiamas.Na, o visą kitą, ką veikėme sekmadienį, mes jau aptarėme: į sodybą nuvažiuosi be vargo, važiavimas mieste nesukelia absoliučiai jokių problemų, nors SUV dažniausiai atrodo didesnis už standartinius miesto automobilius. Nepaminėta galbūt liko tik tai, kad sėdima SUV gerokai aukščiau už standartinius eismo dalyvius, tad geriau matoma aplinka ir galimos kliūtys, kas smarkiai palengvina gyvenimą už vairo.Mažieji visureigiai - tinkantys visiemsApibendrinant šį ne visai mokslinį tyrimą reikia pabrėžti, kad SUV savo populiarumą įgijo visiškai pelnytai. Nebūtina net turėti sodybos kaime ar būti užkietėjusiu žveju, kad galėtum atrasti šio automobilio privalumus. Vien važinėjantis mieste gera mėgautis aukštesne sedėsena, galimybe ankštuose kiemuose prasilenkti užkėlus du ratus ant aukštesnio šaligatvio ir visada būti stilingu. Mėgstantys nuotykius su šio tipo automobiliais savo galimų aplankyti vietų sąrašą galės praplėsti beveik iki begalybės. SUV gal ir nėra visų galų meistras, bet tikrai, kad viską daro gerai arba labai gerai.Nuotraukos: Egidijaus Babelio ir Justo Lengvino[gallery ids="7452,7446,7447,7448,7449,7450,7451,7453,7454,7455,7456,7457,7458,7459,7460,7461,7462,7463,7464,7465,7466,7467,7468,7469,7470,7471,7472,7473"]
Skaityti